South East Asia Travelog

Patiems truputi netiketa, bet kol kas turim pasakyti, jog Kambodza mums labiau patinka nei Vietnamas. Salis su perspektyvom. Matosi, kad daug pastangu dedama i sitos salies vystymasi. Tik aisku, turi praeiti daug laiko, kol zmoniu supratimas ir poziuris pasikeis. Kol kas sokiruoja vaiku, pardavinejanciu prekes gatveje, skaicius. Kiekvienas meniu restorane turi prierasa ‘nepirkit prekiu is vaiku, nes taip skatinat juos neiti i mokykla ir gyventi gatvese’. Kalbejom su vienu berniuku (kokiu 7 metu), pardavinejanciu baruose knygas keliautojams. Klausem, kodel jis ne mokykloje, kodel uzdarbiauja. Gavom atsakyma, kad tevai neturi pinigu jo leisti i mokykla, todel jis turi uzsidirbti. Kyla itarimas, kad tevai be dideles sazines grauzaties isnaudoja savo vaikus. Girdejom ir labiau sokiruojanciu istoriju. Vyresni vaikai pardavineja jaunesnius bjauriems uzsienieciams, nesilanksto pirstai parasyti kokiom paslaugom… absoliuciai slykstu…
Labai ne kokia izanga, atsiprasau, kad taip pradejau. geriau grisiu prie ivykiu pasakojimo. Kadangi del “audru” buvo atsaukti visi keltai, teko sala palikti lektuvu. Skrydis juokingas – 30 min ir mes jau ant zemes. Oro uoste susitinkam su dviem vokietukais, kurie irgi traukia i Kambodzia, tad esam jau 6iese (airis vyrukas su savo zmona keliauja su mumis). Jamam taksi is oro uosto ir prasom, kad veztu mus i autobusu stoti, is kur vyksim prie Vietnamo ir Kambodzos sienos. Airis sedi preikyje ir pakeliui pradeda derybas su vairuotoju Vietnamietis angliskai ne bum bum, todel viskas vyksta ant lapo popieriaus skaiciukais. Linksma stebeti sita turgu. Vaiposi vairuotojas pamates siulomas kainas, bet airis linksminasi toliau Galiausiai gaunam, ko norejom. Susitariam, kad vaziuojam ne i autobusu stoti, bet taksi nuves mus prie pat sienos (apie 3val kelio). Susideram uz milijona vietnamietisku, kas pasidalinus ant 6, gaunasi beveik po 10 doleriu.
Prie sienos praleidziam siek tiek laiko, nes viskas vyksta gan letai. Pareigunai atsipute ir visai nesijaudina, kad mes prie ju budeliu stovim 40 laipsniu temperaturoj. Sitas punktas atidarytas gan neseniai, todel vyrukas ilgai varto mano pasa ir iskilmingai pareiskia, kad as pirmoji lietuve kertanti cia siena. Nezinau, kiek tame tiesos, bet jis labai patenkintas atrodo. Klausia, kas do velnias, ta Lietuva ir kokiam zemyne ji randasi. Sakau, kad tarp Rusijos ir Lenkijos, bet zino tik Rusija, tai visas laimingas sveikina atvykus mane i Kambodza. Bijau, kad is tos laimes pamirso koki stampeli, nenustebsiu, jeigu negalesiu isvykti Zadejo, kad su tokiu egzotisku pasu man cia jokiu problemu nebus (airisku pasu taip nesizavejo). Dekavojau kiek galejau, o is tikro, tai vis atbula slinkau link kokio pavesio, nes jau kojos linko nuo saules. Kambodzia baisiai karstai mus pasitiko.
Vokietukai patrauke savo keliais, o mes nutarem vaziuoti su musu naujais draugais i Sihanoukville ir apziureti ju valdas (bais daug istoriju per ta laika prisiklausem). Sedom vel i taksi ir dar dvi valandos kelio.
Pakeliui sustojom vietinej knaipej papietauti. Vieta is tu, kur sedi ant plastmasiniu keduciu lauke, aplinkui vaiksto sunys, kates ir vistos (visi bus turbut vakarienei papjauti), aplink didziausias siukslynas, moteriskes uz metro maiso didziuli katila neaiskaus maisto. Musu kambodiete drauge kirto viska is eiles ir aiksciojo, kaip pasiilgo savo maisto per savaite, mes su Ross grauzem kalafijora ir dievagojomes, kad nelabai alkani (viskas atrode klaikiai nepatraukliai). Bandziau paragauti darzoviu sriubos, bet nuo astrumo akys ant kaktos issoko. Stveriau pirma po ranka pasitaikiusi gerima gesinti degancios sachtos, o ten kokia tai neaiski arbuzu arbata pasitaike, tai antras infarktas istiko. Dar turejau garbes vistienos is kambodietes lekstes paragauti, bet tas reikalas buvo imbiero padaze virtas. Kazkokiu budu nurijau ir visa laiminga grizau prie savo kalafijoro (taip taip, as NEMEGSTU kalafijoro, bet is visu situ gerybiu, jis man skaniausias pasirode:) )